Lietuvoje, skirtingai nei Europoje, galioja griežti mėso produktų standartai, neformaliai vadinami “rūšingumu”. Jie nustato kiek perdirbėjai į gaminius dėti įvairių priedų.
Vartotojams tai patogu, nes žmogus, pirkdamas “aukščiausia rūšis” ženklu pažymėtą dešrą ar kumpį žino, jog jame bus daugiau grynos mėsos nei “antros rūšies”, kur dažnai juntamas ne gero kumpio, bet krakmolo ir prieskonių skonis.
Taigi, kokie pas mus galiojantys standartai. Juos pateikiame remdamiesi Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri ir privalo kontroliuoti, ar visi sąžiningai laikosi taisyklių.
Pagal Lietuos standartą LST 1919 „Mėsos gaminiai“ reikalavimus aukščiausios rūšies mėsos gaminiai turi būti gaminami tik iš mėsos žaliavos, nenaudojant augalinės ar gyvūninės kilmės mėsos pakaitalų, maisto užpildų bei mechaniškai atskirtos mėsos.
•I rūšies mėsos gaminiuose mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo naudojimas yra ribojamas, neleidžiama naudoti sojos miltų.
•II rūšies mėsos gaminiuose neribojamas krakmolo ir užpildų kiekis, tačiau gamintojas privalo jų kiekį nurodyti ženklinimo etiketėje.
Pvz. aukščiausios rūšies virtoje dešroje riebalų negali būti daugiau kaip 22%, drėgmė neturi būti didesnė kaip 69 procentai, o mėsos baltymų negali būti mažiau kaip 8%. Tuo tarpu antros rūšies virta dešra gali būti labai riebi, nes riebalų kiekis neribojamas, drėgmė gali siekti 75%, o mėsos baltymų – tik 5 procentai. Joje gali būti iki 2%. sojos baltymų ir krakmolo, kurio kiekis taip pat neribojamas
