Verslas kaip gyvenimo būdas – ne tik privalumai, bet ir pavojai

Pirmiausia apsispręskime, apie ką kalbėsime. Turbūt iš pavadinimo jau supratote, kad šį kartą nebus diskusijų apie milžiniškų korporacijų rinkodarą ir vadybą. „Verslas tai gyvenimo būdas“, taip galima apibūdinti tiek nedidelį šeimyninį verslą, tiek žmogų, kuris tam, kad galėtų gyventi taip kaip nori, hobį pavertė pragyvenimo šaltinius.

Deja, nors iš šalies atrodo, kad tai ištisa gyvenimiška šventė, tokiame stilingame, žiūrint iš šalies (su gerai žinomais gyvenimo būdo ir žvaigždžių aprašinėjimo žurnalais šiame tekste naudojami terminai neturi nieko bendro) slypi ne tik privalumai.

Kokie būna tokio pobūdžio verslai?

1. Mažytė parduotuvė, kurią jau dvidešimt metų prižiūri viena šeima. Visi patenkinti. Kelią prie lentynų atranda visi mikrorajono ar kaimo gyventojai, kuriems tingisi vėlų vakarą trenktis iki didesnio prekybos centro ar miestelio vien tam, kad nusipirktų duonos kepalą ar pora butelių alaus. Pelno marža padori, tačiau klientų tai nebaido. Gyvenimas teka ramia vaga, atenšančia stabilias pajamas.

2. Konsultantas ar ekspertas, kuris, gilindamasis į pamėgtą sritį staiga suprato, kad gali uždirbti padėdamas kitiems. Jie didžiuojasi, kad neturi viršininko. Nesvarbu, ar paskutinis vadovas buvo bukas kaip sportinio batelio aulas, ar protingas ir malonus žmogus, jaunam specialistui leidęs atrasti kelią į pripažinimą. Svarbu pats faktas – nereikia niekam paklusti. Tokiems žmonėms įtaką gali padaryti ir priversti pakeisti nuomonę tik šeima ir keli artimiausi draugai. Turbūt tuo ir galima paaiškinti faktą, kad dauguma mažų įmonių – šeimos verslas.

Tokius verslininkus nuo korporacijų ir didesnių įmonių skiria dar keletas bruožų.
Kapitalas būna tik skolintas, bet ne kito žmogaus ar įmonės investicija.
Kadangi kapitalas skolintas arba nuosavas, prieš nieką nereikia atsiskaityti dėl priimtų sprendimų ar verslo augimo.
Laba dažnai tokių verslų šeimininkai visiškai nesirūpina samdomais darbuotojais, jei tik tokių turi. Beveik nerealu, kad mažoje šeimos bendrovėje samdomas žmogus užims nors kiek reikšmingesnę poziciją. Išimtis, jei tai surišta su technologijomis, tarkime, technologas kepykloje, ir tos technologijos pats šeimininkas neįkanda.

Šiais laikais įmanoma rasti nišų, kur su nedidelėmis pradinėmis investicijomis galima sukurti nedidelį verslą, galintį išmaitinti šeimą ir patį verslininką. Deja, dažnai tai taip ir lieka savotišku hobiu ir papildomu pajamų šaltiniu, nes tokio kelio trūkumas – pavieniams investuotojams, neturintiems pakankamai žinių, nepavyksta savo veiklos paversti didesniu verslu, kurį pardavus galima pasitraukti į užtarnautą poilsį. Dažnai tai net ne pačių verslininkų, o jų rasų nišų, kurios neįdomios didiesiems rinkos žaidėjams, kaltė.

Pavyzdžiui, jei nedidelė parduotuvė, aptarnaujanti kaimo ar mikrorajono gyventojus, turi 5000 nuolatinių pirkėjų, jos šeimininkams neverta galvoti apie didesnes patalpas ar asortimento plėtrą. Pirkėjų vis tiek bus 5000. Daugiau prekių lentynose demografinės padėties apylinkėse nepakeis. Investicijos bus palyginti didelės, o atsipirkinės lėtai, nes apyvarta padidės palyginti nedaug. Galima atidaryti dar vieną parduotuvę gretimame kaime, tačiau tada ir baigsis šeimyninio verslo, kai prie prekystalio paeiliui stovi vyras, žmona ir dukra su vyru, era. Reikės daugiau samdomų darbuotojų, vadybininkų, papildomų išlaidų reklamai, kad pavyktų įsitvirtinti rinkoje. Įmonės taps nebe šeimynine, o normalia verslo struktūra.

Pavienių verslininkų dar tyko pra pavojų – jei staiga šalia atsidaro didelis prekybos centras, dingsta paklausa jų paslaugoms, ar šeimyninės kepyklos produkciją nukonkuruoja milžiniška optimizuota kepykla, viską tenka pradėti nuo nulio ir ieškoti kitos nišos. Paprastai pasitraukti į kitą nišą ar persiorientuoti paprasčiausiai nėra kur. Labai dažnai šeimyninio verslo struktūra tokia, kad viskas priklauso nuo vieno žmogaus – šeimininko ir jam pasitraukus verslas sustoja. Dėl šios priežasties įmonė ir jos įdirbis neįdomūs potencialiems investuotojams, kurie mielai perka jau suformuotas verslo struktūras, galinčias dirbti ir nešti pelną pakeitus direktorių ar pusę kolektyvo.

Jei rengiatės kurti tokį šeimyninį verslą, tik jums spręsti, kas geriau – gerai apmokamas samdomas darbas, ar savo verslas, kuris gali būti ir hobis, leidžiantis gyventi be finansinių rūpesčių.

Šaltinis: www.los.lt ir kraynov.com

 

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *