Jachta ir kompiuteris suteikė laisvę

Šį kartą nesiūlome protingo teksto apie rinkodarą ar verslo internete subtilumus. Šiuos niuansus tiesiog praleisime. Jūsų dėmesiui pateikiame žmogaus, kuris jau praėjo „virtualaus darbo pragaro“ laiptus ir gyvenime pasiekė ko nori bei gali gyventi taip, kaip nori įspūdžius, kaip gi iš arti atrodo romantiškas gyvenimas jachtoje po burėmis. Tam reikėjo ne milžiniškų santaupų, o tiesiog ryžto.

Aš pats duonos ir sviesto, o kartais ir ikrų kąsniui uždirbu maigydamas kompiuterio klavišus. Pasiekiau nemažai ir atlyginimas toli gražu ne toks, kaip eilinio juodadarbio, ką tik į JAV atvažiavusio iš Kauno ar Riazanės. Tokie žmonės, nors tėvynėje ir baigia universitetus, tačiau vis tiek priversti keletą metų lenkti nugarą juodadarbiais. Tik po to sugeba pakilti bent iki pameistrio. Supraskite mane teisingai, aš neniekinu kitų, tiesiog matau, kaip jiems sunku skintis kelią į gyvenimą tolimoje šalyje. Nesigiriu, tačiau net gaunant toli gražu ne vidutinę amerikonišką algą apie nuosavo būsto pirkimą galvoti vis tiek buvo baisu.

Pasiblaškęs po JAV ir Europą nusprendžiau, kad gyventi ir dirbti vien tam, kad sumokėtum paskolas ir didintum bankų akcininkų pelną nenoriu. Dėl to ir ryžausi kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir atsisakyti bet kokio nekilnojamojo turto ir vietoj to, kad nuomotis aptriušusį kambarį ar namą tolimame megapolio priemiestyje, nusipirkau plaukiojantį būstą. Tačiau apie viską iš eilės.

Užkniso miestas

Dešimt metų gyvenau Niujorke, sukausi kaip voverė rate, bet nueiti iki banko skyriaus pakalbėti dėl paskolos nepasiryžau, nes megapolyje be kredito įmokų dar būtų reikėję mokėti už buto išlaikymą. Gyvenant geresniame rajone taip nesunkiai „sukapsi“ papildomi keli tūkstančiai dolerių per mėnesį. Nusprendęs, kad JAV didmiestyje laimės nerasiu, patraukiau į Prancūziją.

Aišku, buvo galima grįžti į tylią ir ramią tėvynę, bet supratau, kad tokio gyvenimo ritmo ir nuolatinės kovos su biurokratais, kurie tik ir laukia, kol smulkus verslininkėlis jiems į plačią kišenę įdės kuo storesnį voką, nenoriu. Deja, Prancūzijoje manęs taip pat niekas nelaukė – padorių butų nuomos ir pardavimo kainos net man, uždirbančiam šiek tiek daugiau nei eilinis Seimo narys, pasirodė per didelės. Nenorėjau dienas ir naktis leisti dirbdamas vien tam, kad bankui galėčiau mokėti kuo didesnį kreditą. Turbūt jau supratote, kad padorus gyvenimas man toli gražu ne sėdėjimas prie televizoriaus su alaus dėže, pirkta per išpardavimą artimiausiame prekybos centre. Šiurpas kratė nuo minties, kad kelis dešimtmečius teks gyventi mąstant vien apie tai, ar mėnesio pabaigoje sąskaitoje liks pinigų eilinei įmokai.

Kartojuosi, bet mane šios mintys kamavo nuolat. Supratau, kad greitai susirgsiu depresija, nes metai bėga sparčiai ir perkopus keturiasdešimt tikėtis palankių paskolos sąlygų naivu, o viltys lengvai ir greitai, kaip filmuose tapti milijonierium išgaruoja kartu su prabėgusiomis dienomis. Be to, mano požiūriui į gyvenimą prieštaravo ir tai, kad reikia gyventi užterštuose miestuose, stumdytis minioje, kvėpuoti mašinų išmetamąsias dujas ir visa tai tik tam, kad uždirbtum duonos kąsniui.

Laužau įžadus

Vieną gražų vakarą visgi sulaužiau įžadus. Prekybos centre nusipirkau dėžę „akcijinio“ alaus. Skardinių turiniui baigiant perbėgti į mano skrandį supratau, kad atėjo laikas pakeisti gyvenimo būdą. Kiek pamenu, nors atsiminimai jau nelabai ryškūs, internetu užsisakiau lėktuvo bilietus į Merilendą Amerikoje. Kitą dieną paskambinau viršininkui, dar pavargusiu balsu pranešiau, kad manęs nebelauktų ir po pusės paros jau vaikščiojau po Amerikos žemę. Jau prieš tai buvau internetu išsirinkęs kelias mane dominančias jachtas. Dabar jas galėjau apžiūrėti, apčiupinėti ir net apuostyti. (Nejuokauju, apuostyti, nes nenorėjau gyventi pelėsių tvaiko persmelktoje kajutėje). Vieną iš nusižiūrėtų laivų nusipirkau. Mokėjau grynais.

Natūralus klausimas – kodėl nepirkau laivo, kaip daugelis naujai iškeptų milijonierių, ir jo nepastačiau Baltijos jūros uoste? Atsakymas paprastas – o ką čia veikti? Plaukioti kelis mėnesius lietingomis vasaromis, bijant iškišti nosį iš Kuršių marių ar, geriausiu atveju, nusikapstyti iki šaltos Baltijos jūros. Planavau laive gyventi, todėl mūsų klimatas, deja netiko. Daugeliui tai atrodo kaip šiek tiek senstelėjusio keistuolio kaprizas, bet į laivą nusprendžiau kraustytis dėl labai aiškių priežasčių:

1. Už jachtas nereikia mokėti nekilnojamojo turto mokesčio. Gyventi jose įstatymas leidžia, tačiau mokėti kaip už būstą nereikia.

2. Ekologija. Bures plazdenantis jūros vėjas tikrai neatsiduoda automobilių išmetamosiomis dujomis, kaip dauguma didmiesčių parkų. Mane „veža“ ir tai, kad plaukiodamas sutinku daug bendraminčių, kurie spjovė į civilizaciją ir pasirinko tokį pat gyvenimo būdą kaip aš. Su jais bendrauti lengviau nei su biuro tarnautojais.

3. Komfortas, kurio tau nepasiūlys joks ekonominės klasės butą nuomojantis verslininkas. Man po ranka šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, LCD televizorius, kiekviename uoste nemokamas arba nebrangus internetas.

Pasirinkimą palengvino ir tai, kad neturiu šeimos. Keletą kartų mėginau kurti šeimos lizdą, tačiau moterys, su kuriomis dalinausi duona ir lova, iš draugių taip ir netapo žmonomis. Dėl to man nereikia sukti galvos dėl vaikų mokslo, malkų atgabenimo uošvei ir panašių dalykų. Nesupraskit klaidingai. Nesakau, kad viengungiai kuo nors pranašesni už vedusius. Tiesiog taip susiklostė mano gyvenimas.

Paklausite, o kiek man kainuoja išlaikyti namą ant vandens. Atsakau paprastai – 350 JAV dolerių. Tiek kainuoja laivo švartavimas uoste Pietų Karolinos valstijoje, kurioje ir kuklus apšepęs vieno kambario butas nuomojamas ne mažiau, kaip už tūkstantį dolerių. Norint sutaupyti, galima buriuoti tolyn į šiaurę ir rasti uostą, kur už mėnesio stovėjimą iš jūsų paprašys tik 150 USD, tačiau ten į kainą įtraukti ir uodai, kurių labai nemėgstu ir dalintis kajute visai nenoriu.

4. Tiesa, pamiršau paminėti dar vieną privalumą, apie kurį dauguma savo namuose vienuolika mėnesių, išskyrus atostogas, lindinčių žmonių gali tik pasvajoti – kai oras atvėsta ir pradeda kvepėti žiema, galima kelti bures ir plaukti į Bahamus, kur visada vasara. Ten kai kurie mano kolegos net nemoka už stovėjimą uoste. Tiesiog išmeta inkarą ramiame užutekyje ir ramiai sau gyvena. Skaičiuoti išlaidų lėktuvo bilietui nereikia – vėjas nekainuoja. Išlaidų viešbučiui taip pat nėra, nes visada miegi savo namuose.

5. Norint sutaupyti maistui galima skaičiuoti, kad šviežia žuvis ir krabai nieko nekainuos. Tereikia netingėti juos ištraukti iš jūros. Tiesa, krabai man jau nusibodo ir jų nebemėginu „prisivilioti“ ant savo stalo.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad gyvenimas jachtoje vien tik šventė ir nenutrūkstama taupymo karuselė. Kaip ir kiekvienam namui, laivui tenka skirti dalį savo biudžeto. Pamėginsiu apžvelgti ir išlaidas:

1. Pora kartų per metus reikia samdyti žmones, kurie nuvalo jachtos dugną ir pašalina ten mėgstančius augti dumblius. Kiekvieną kartą tam tenka išleisti 150 dolerių.

2. Kas dveji metai tą patį dugną tenka perdažyti specialiais dažais. Kainuoja ne tik darbas, bet ir laivo ištraukimas iš vandens, elingo nuoma.

3. Negreitai pripratau prie to, kad nauji pažįstami, išgirdę, jog gyvenu jachtoje, pradėdavo manęs gailėtis, nes manydavo, jog esu nevykėlis benamis. Ilgokai užtrukdavo, kol žmonėms išaiškindavau, kad aš tiesiog taip mėginu pabėgti iš mūsų postindustrinio kapitalistinio pragaro ir kelio atgal į didmiesčius neieškau.

Nors gyvenant uoste išlaidos palyginti nedidelės, tačiau jei norėsite keliauti, teks praverti piniginę. Prieš leidžiantis horizonto link būtina nusipirkti labai nepigų burių komplektą, navigacinę įrangą, paprastą ir vėjo generatorių, saulės baterijas, kad nereikėtų mokėti už elektros tiekimą uoste, racijas ir daugybę smulkmenų, be kurių jūsų niekas neišleis į vandenyną. Tai kainuos mažiausiai dešimt tūkstančių JAV dolerių. Laimei, dauguma šių daiktų tarnaus keletą metų. Iš kitos pusės, visas „žaisliukų“ komplektas suteikia komfortą – net jei mobilus ryšis neveikia, su draugais buriuotojais galiu plepėti radijo bangomis, jei nėra vėjo ir nesisuka vėjo jėgainės sparnai, įjungiu benzininį arba dyzelinį generatorių (turiu abu) ir toliau žiūriu mėgiamą televizijos laidą, transliuojamą per palydovą.

Pigus gyvenimas

Nepasislėpsiu ir nuo vienos iš aktualiausių temų, kurios dažnai primirštamos pasakojant apie kitokį nei įprasta gyvenimo būdą propaguojančius žmones – pinigų. Ne vienerius metus pravargęs nagrinėdamas ir kurdamas įvairiausius IT projektus ir gyvendamas ant vandens nemečiau šio amato. Tiesiog nebesusitikinėju su klientais, o bendrauju su jais elektroniniu paštu ir dirbu kaip laisvai samdomas profesionalas. Puikiai žinau, kad gyvendamas krante ir „gyvai“ bendraudamas su užsakovais uždirbčiau bent pora kartų daugiau, bet tapti sausumos pele nebenoriu. Kaip minėjau, internetas yra visuose uostose. Kai ryte sėdžiu ant denio, geriu kavą ir skaitau naktį atėjusius laiškus, matau kelią, kuriuo nuo beprotiško tempo baigiantys išprotėti amerikiečiai skrieja į darbą ir eilinį kartą suprantu, kad nebenoriu taip gyventi ir dirbti tik tam, kad trečdalį atlyginimo atiduočiau bankui, kuris maloningai man suteikė paskolą namui priemiestyje, arba dešimt kartų mažesniam butui megapolio centre.

Kol mano matyti amerikiečiai vis dar važiuoja į darbą, tam skirdami valandą ar dvi per dieną, aš ramiai nusileidžiu į kajutę ir dirbu. Kai statistines amerikietis po dviejų valandų kelionės iš savo namo priemiestyje į biurą praveria darbovietės duris, mano darbo diena jau būna įpusėjus. Kol tas pats vargšas žmogus išklauso rytinius viršininko nurodymus, įsijungia kompiuterį ir paskambina pirmam klientui ar surašo pirmą komercinį pasiūlymą, mano darbo diena jau būna pasibaigusi ir galiu užsiimti savo reikalais.

Dar vienas privalumas – norint pailsėti niekur nereikia važiuoti. Tiesiog iškeli bures ir plauki 100 kilometrų iki pamėgtos įlankos, kur galima išlipti į niekieno nelankomą paplūdimį ir žvejoti kiek širdis geidžia. Jei kompaniją palaiko graži moteris, o moterims romantika patinka, poilsis būna pilnavertis.

Geriau vėliau

Mano uždarbio, nors ir stengiuosi nenusiplūkti, pakanka. Galiu keletą kartų nuskristi į Europą, ar išsinuomojęs automobilį pasivažinėti po tą pačią Ameriką.

Vienintelis dalykas, dėl kurio graužiuosi – kodėl tokio gyvenimo būdo, kaip dabar, nepasirinkau anksčiau!!!

Kokį būstą JAV galima nupirkti už 30 tūkstančių dolerių – tiek aš mokėjau už savo nenaują, bet gerą jachta? Manau, kad nieko, nebent pusiau stacionarų vagonėlį dykumos viduryje. Ačiū, nenoriu tokio gyvenimo, nes jis gražus tik filmuose.

Nežinau, ar jus nuraminsiu, bet po poros savaičių planuoju patraukti tolyn į Pietus, kur vis dar šviečia skaisti saulė ir nesijaučia rudens kvėpavimo. Jei kas priekaištaus, kad nelabai patyrusiam buriuotojui (licenciją, be abejo, turiu ir egzaminus laikiau) pavojinga mesti iššūkį vandenynui, atsakysiu, kad geriau žūti tarp bangų nei visą gyvenimą gerti vaistus nuo depresijos bijant, kad nutiks ekonominė krizė, firma, kurioje dirbi, bankrutuos ir iš dar neišmokėto namo ar buto teks kraustytis gatvėn. Tiesa, dėl viso pikto kokybišką gelbėjimosi plaustą aš turiu. Neliečiamą grynųjų atsargą banko sąskaitoje irgi.

Su geriausiais linkėjimais, Aleksandras

Šaltinis: gazeta.ru

 

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *